Nėščios moters įsčiose kalbasi du kūdikiai. Vienas jų tikintis, kitas – ne.

Netikintis: Ar tu tiki į gyvenimą po gimimo?

Tikintysis: Žinoma. Juk akivaizdu, kad po gimimo gyvenimas tęsiasi. Mes esame čia, kad taptume pakankamai stiprūs ir pasiruoštume tam, kas laukia mūsų po gimimo.

Netikintis: Tai kvailystės! Po gimimo jokio gyvenimo negali būti. Ar tu gali įsivaizduoti, kaip toks gyvenimas atrodytų?

Tikintysis: Na, smulkmenų nežinau, bet aš tikiu, kad ten bus daugiau šviesos ir kad mes galbūt patys vaikščiosime ir valgysime savo burna.

Netikintis: Kokia nesąmonė! Neįmanoma pačiam vaikščioti ir valgyti burna. Tiesiog juokinga! Juk mes pririšti prie virkštelės, kuri mus maitina. Žinai, ką aš tau pasakysiu: neįmanoma, kad būtų gyvenimas po gimimo todėl, kad mūsų gyvenimo aprūpintojas – virkštelė – yra labai trumpa.

Tikintysis: Aš esu įsitikinęs, kad gyvenimas po gimimo yra galimas. Tiesiog viskas bus kitaip. Galima kai ką ir įsivaizduoti.

Netikintis: Bet juk iš ten dar niekas niekada nesugrįžo! Taip jau yra, kad gyvenimas baigiasi gimimu. Ir apskritai, gyvenimas – tai kentėjimas tamsoje.

Tikintysis: Ne, ne! Aš tiksliai nežinau, koks bus gyvenimas po gimimo, tačiau bet kokiu atveju mes pamatysime mamą ir ji mumis pasirūpins.

Netikintis: Mamą? Tu tiki į mamą? Ir kur gi ji yra?

Tikintysis: Ji yra apie mus. Ji visur, mes joje esame ir dėka jos judame ir gyvename. Be jos mes tiesiog negalėtume gyventi.

Netikintis: Visiška nesąmonė! Aš nemačiau jokios mamos ir todėl akivaizdu, kad jos nėra.

Tikintysis: Nesutinku su tavimi. Tu tiesiog neįsiklausai. Juk kai viskas nutyla, galima išgirsti kaip ji dainuoja ir pajusti, kaip ji glosto mūsų pasaulį. Aš tvirtai tikiu, kad tikrasis mūsų gyvenimas prasidės tiktai po gimimo.